- papaikėlis
- papaĩkėlis, -ė smob. (1) 1. KII281,304 pakvaišėlis, silpnaprotis: Kur jis, papaĩkėlis, mane varo?! Skr. Tik papaikę (papaikėliai) gal to nesuprasti arba kitoniškai žiūrėti J.Jabl. Mergelė pažiūrėjo į nepažįstamąjį kaip į kokį papaikėlį Pč. 2. mėgstantis šėlti, dūkti, kvailioti žmogus: Kurs vis paikiuoja, papaĩkėlis KII7. Ne kartą kokie papaikėliai, jei tik sužinodavo, kad namuose likusi viena mergina, tuoj eidavo gąsdinti rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.